ŽYDAI – tauta, semitų genčių, gyvenusių Vidurinės Azijos teritorijoje, palikuonys. X a. prieš mūsų erą jų protėviai jau turėjo įkūrę Izraelio ir Judėjos valstybę. 722 prieš mūsų erą Asirijai užkariavus Izraelį, o vėliau Babilonijai okupavus Judėją, prasidėjo žydų tautos kraustymasis, kuris nesibaigia iki šiol. Žydai pasklido po Romos imperiją, tačiau viduramžiais, prasidėjus kryžiaus karams, o 1348 kilus maro epidemijai, žydus ir čia imta persekioti, uždrausta verstis žemės ūkiu, jungtis į cechus ir gildijas, liepta gyventi uždaruose kvartaluose – kahaluose. Persekiojami žydai ėmė trauktis į rytus, jau XIV a. pasiekė Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę, 1388 ir 1389 iš Vytauto Didžiojo gavo privilegijų; jų bendruomenės tapo pavaldžios pačiam Didžiajam kunigaikščiui; kaip laisvus piliečius, juos patikimai gynė įstatymai. Tad žydų bendruomenės gausėjo, aktyviai plėtojo verslus, pirmiausia – prekybą, skolino pinigus net kunigaikščio dvarui. XVI a. viduryje Lietuvoje gyveno apie 10 tūkst. žydų. Nors 1764 Lietuvos ir Lenkijos seimas panaikino žydų kahalų teises bei privilegijas, tačiau iš esmės suteikė jiems daugiau laisvių, nemažai žydų persikėlė iš miestų į kaimus bei provincijos miestelius, supirkinėjo grūdus ir kt. žemės ūkio produktus, laikė smukles. Teigiama, jog XVII a. pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos žydų bendruomenė buvo gausiausia Europoje.
Carinei Rusijai 1795 okupavus didžiąją Lietuvos teritorijos dalį, ir žydų gyvenimą ėmė reguliuoti caro įsakai. 1804 paskelbtas vadinamasis Žydų statutas, vertęs žydus keltis į miestus bei miestelius, įvestas sėslumo cenzas, prasidėjus 1812 karui su Prancūzija, žydams uždrausta gyventi pasienyje, apie 1820 liepta prisiimti pavardes. Apie 1850 Kauno gubernijoje gyveno 114,5 tūkst. žydų. XIX a. viduryje caras Nikolajus I uždraudė žydams dėvėti tradicinius ilgus rūbus, auginti barzdas, ūsus ir žandenas – peisachus. Prasidėjus I pas. karui, apie 160 tūkst. žydų iš Lietuvos buvo iškeldinti į Rusiją, daugelis ten žuvo dėl karo ir bado, didelė diasporos dalis emigravo.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, dalis žydų vis dėlto grįžo į Lietuvą ir greitai atkūrė
verslus, subūrė religines bendruomenes, steigė savo mokyklas. Tačiau 1941 vasarą ir rudenį įsisiautėjęs genocidas iš esmės sunaikino Lietuvos žydų diasporą, kuri po II pas. karo nebeatsigavo. 2001 Lietuvoje gyveno 3,5 tūkst. žydų.
Spėjama, jog Akmenės ir Viekšnių krašte žydai ėmė kurtis XVII a. II pusėje; 1775 Viekšnių
inventoriuje paminėtos 10 žydų šeimų, 1847 Viekšniuose jau gyveno 1120 žydų, pastatyta sinagoga, 1858 šio miesto žydų bendruomenėje buvo 612 moterų ir 498 vyrai, o I pas. karo išvakarėse bendruomenė vienijo 1501 žmogų, Papilėje gyveno per 1000 žydų. Atkūrus Lietuvos valstybę, Akmenėje 1921 gyveno 150 žydų. Sinagogos bei pradinės mokyklos veikė Akmenėje, Klykoliuose, Papilėje, Vegeriuose. 1918 į Klykolius grįžo apie 40 žydų šeimų.
Tarpukario metais žydų bendruomenės aktyviai plėtojo verslus, Akmenėje ir Papilėje laikė žydų liaudies bankelius, veikė maldos namai. Dėl paūmėjusių antisemitinių išpuolių bei ūkinės krizės nemažai žydų emigravo į Pietų Afriką, Palestiną, Vakarų Europos šalis. II pas. karo išvakarėse Vegeriuose bebuvo apie 30 žydų tautybės gyventojų.
Hitlerinės Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą, Akmenės, Viekšnių ir Klykolių žydai buvo suimti ir išvaryti į Mažeikius, Vegerių ir Papilės žydų dalis sunaikinta Žagarėje, dalis Papilės žydų žuvo Kuršėnuose, kita dalis buvo uždaryti Šiaudinės gete ir 1941 07 22 sušaudyti Jonaičių miške.
Akmenės krašto žydų bendruomenė išugdė nusipelniusių Lietuvai žmonių, mokslo, kultūros veikėjų, iš kurių žinomiausi Papilėje gimę teisininkas ir žurnalistas G. Rutenbergas (1901 – po 1941), kalbininkas ir žodynų sudarinėtojas Ch. Lemchenas (1904 – 2001). Po II pas. karo krašte neišliko sinagogų ir mokyklų pastatų, sunaikintos Papilės žydų kapinės įamžintos tik paminkliniu akmeniu, išliko Viekšnių, Akmenės, Klykolių ir Vegerių žydų kapinės, jas dar aplanko čia palaidotų žydų palikuonys.
< Atgal